Taip jau atsitiko, kad kadaise apsilankius Eimunto Nekrošiaus „Hamleto" premjeroje, antrą kartą šį spektaklį žiūrėjau lygiai po penkiolikos metų - gegužės 11-ąją. Gavosi visai įdomus eksperimentas - daugelį dalykų perkonstravo mano atmintis. Rodėsi, kad anksčiau buvo tik du veiksmai, o iš tirkųjų kaip ir buvo, taip ir tebėra jų trys. Efektingas tėvo šmėklos pasirodymas su ledų-žvakių sietynu rankose - visai ne pirmas, vaidenosi ji ir pačioje pjesės pradžioje. Perkonstravo daug ką ir laikas - Vladą Bagdoną pakeitė Vidas Petkevičius, nebeliko Ramūno Rudoko, visai neseniai iš spektaklio dingo ir etatinė Ofelija - Viktorija Kuodytė. Ją pakeitė jauna aktorė Beata Tiškevič - lenkų kino legendos bendrapavardė.
Bendras įspūdis vis dar toks pat geras. „Hamletas" - tai koncentruotas Nekrošius, bent jau lyginant su vėlesniais režisieriaus spektakliais. Įtaigus, išradingas, neištemptas.
Savo ruožtu Andrius Mamontovas galutinai įsispaudė Lietuvos teatro istorijoje kaip geriausias ir žymiausias Hamleto vaidmens atlikėjas - puikiai ten tinkantis ir po penkiolikos metų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą