2012 m. gegužės 17 d., ketvirtadienis

Neišgelbėti nuo Putino

Rusijos žiniasklaidą - ir esančią "po kabluku", ir laisvą - aš stebiu nuolat. Nors nesiklausiau prieš kameras įgudusio Vladimiro postringavimų kaip nustėrusi mūsų prezidentė kadaise Suomijoje, situaciją ir nuotaikas mūsų didžiojoje kaimyninėje šalyje suprantu geriau negu daugelis politikų ir žurnalistų. Vėl gi - sprendžiant tik iš to, ką skaitau jau mūsų laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvos žiniasklaidoje. 

Putinas sugrįžo. Sugrįžo juokingai ilgai kadencijai. Kaip ir dera artimiausiems kaimynams, Lietuvoje imta svarstyti, kokios pasėkmės laukia mūsų, arba tiksliau kokios dujų kainos, kokios atominės elektrinės, kokie pažeminimai iš Rytams parsidavusių Vakarų partnerių? Tokia yra mūsų žiniasklaidos dienotvarkė.

Iš tiesų sveikintina, kad mažytė Lietuva pagaliau pradeda pragmatiškai vertinti savo padėtį Europoje, net ir fanatiškai Rusijos atžvilgiu nusiteikusi valdanti jėga bando strategiškai planuoti ir apeiti Ivano nosį bent žingsniu. Tačiau Rusija yra ne vien dujos, V. Putinas ir A. Pugačiovos asmeninis gyvenimas. Ten dar gyvena ir žmonės - labai panašūs į mus, sunkiai formuojančius savo europinę tapatybę. Rusams, net ilgiau negu mums, buvo kalama sovietinė tapatybė. Nepaisant to, kad "didžiausia geopolitinė katastrofa" ir naujos vasltybės kūrimas rusams buvo svetimas ir primestas, o mums - kaip ašara Dievo aky, laisvės troškimas nesvetimas nė vienai tautai. Būtent laisvės troškimą daugelio rusų akyse aš regiu dabar - po 12 V. Putino valdymo metų.  Kas perpildė kantrybės taurę prieš artėjantį sugrįžimą į kremlių, ilgų apmąstymų verta tema, tačiau svarbiausia, kad tai ėmė ir įvyko. Putino ir jo aplinkos valdžia tapo paprastu, neigiamai (arba prieštaringai) vertinamu režimu. 

Dar prieš kelis metus, V. Putinui ir jo mažajam draugui D. Medvedevui sumanius rokiruotės prezidento poste principą, visuomenės nuotaikos buvo neutralios. Panašiai, kaip Sovietų Sąjungoje - valdžia bespalvė, žinoma apie ją vis mažiau, nuostatas susidaryti sunkiau nei papasakoti apie ją anekdotą. Kaip neseniai rėžė žurnalistas V. Šenderovičius, baltus kostiumus Vladimiras Vladimirovičius gali keisti nors ir kasdien, jis vis tiek bus kažkoks neaiškiai rusvas. Nes tai jo spalva. Rodos, nuo to laiko apie tai, kas dedasi kremliaus koridoriuose Rusijos visuomenė sužinojo ne ką daugiau, tačiau vieną akimirką nervai neišlaikė. Daugelis politologų teigia, kad įtūžį išprovokavo D. Medvedevo pareiškimas, kad jiedu su V. Putinu jau seniai nusprendė, kas bus prezidentu ateinančius dešimt metų - o juk prieš tai metus buvo intensyviai imituojamas svarstymų, suvažiavimų, diskusijų ir nuomonių spektaklis. 

V. Putinas grįžo tikrai toks pat nemaloniai rusvas - prieš rinkimus šiek tiek atlėgusios represijos, dabar visu svoriu užgulė nesisteminę opoziciją (tuos, kurie nėra atstovaujami parlamente). Skirtumas tas, kad dabar represuoti būtina ne kelias dešimtis iki skausmo žinomų opozicionierių, o šimtus ir tūkstančius rusų, viską filmuojančių, fotografuojančių ir rašančių internete. Ten, kur interneto šviesą dar temdo sumani Rusijos televizija, žmogui susidaryti įvykių paveikslą beveik neįmanoma. Po rinkimų žinių eteryje atsirado reportažai apie protestus ir jų likvidavimą, tačiau suprasti, prieš ką protestuoja tie maskviečiai ir piteriečiai, beveik neįmanoma.

Nežinia, ar situacija po rinkimų panaši į revoliucinę. Žaibiškai, per kelis mėnesius, raumenis užsiauginusi opozicija šanso revoliucijai neišnaudojo, kažko pritrūko. Dabar kremliaus veikėjams visuomenės ir juo labiau mitinguotojų nuomonė rūpi mažiausiai, po truputį ėmė mažėti ir pačių protestuotojų skaičiai - areštinės gultai greitai atsibosta. Tačiau tai, kaip mąsto, elgiasi ir palaiko vienas kitą pilietiškai nusiteikę žmonės primena mūsų nepriklausomybės aušrą. Dar daugiau, pirmą kartą visada susiskaldymu kaltinta opozicija susivienijo po vienu pagrindiniu teiginiu - V. Putino valdžia yra nelegitimi. Svaičiojimai, kad net jeigu rinkimai ir nebūtų klastojami, V. Putinas vis vien būtų išrinktas prezidentu, nebeveikia.

P.S. Labiausiai šio audringo laikotarpio Rusijoje metu man pagailo punk-art grupės "Pussy Riot", kurios narės iki šiol kalinamos be aiškių kaltinimų. Prieš kelis mėnesius jos įsiveržė į pagrindinę Maskvos cerkvę ir šalia altoriaus surengė koncertą - "... Dievo motina, išgelbėk mus nuo Putino...". Tai sukėlė ne tik pasipiktinimą šventvagyste, bet ir atkreipė dėmesį į naują valdžios instrumentą - Rusijos stačiatikių cerkvę, vadovaujamą Putinui neįprastai lojalaus metropolito Kirilo. Deja, nei pankės, nei intelektualai, nuo Putino dar negelbėja. 


2012 m. gegužės 14 d., pirmadienis

Penkiolika metų Hamleto

Taip jau atsitiko, kad kadaise apsilankius Eimunto Nekrošiaus „Hamleto" premjeroje, antrą kartą šį spektaklį žiūrėjau lygiai po penkiolikos metų - gegužės 11-ąją. Gavosi visai įdomus eksperimentas - daugelį dalykų perkonstravo mano atmintis. Rodėsi, kad anksčiau buvo tik du veiksmai, o iš tirkųjų kaip ir buvo, taip ir tebėra jų trys. Efektingas tėvo šmėklos pasirodymas su ledų-žvakių sietynu rankose - visai ne pirmas, vaidenosi ji ir pačioje pjesės pradžioje. Perkonstravo daug ką ir laikas - Vladą Bagdoną pakeitė Vidas Petkevičius, nebeliko Ramūno Rudoko, visai neseniai iš spektaklio dingo ir etatinė Ofelija - Viktorija Kuodytė. Ją pakeitė jauna aktorė Beata Tiškevič - lenkų kino legendos bendrapavardė.

Bendras įspūdis vis dar toks pat geras. „Hamletas" - tai koncentruotas Nekrošius, bent jau lyginant su vėlesniais režisieriaus spektakliais. Įtaigus, išradingas, neištemptas.

Savo ruožtu Andrius Mamontovas galutinai įsispaudė Lietuvos teatro istorijoje kaip geriausias ir žymiausias Hamleto vaidmens atlikėjas - puikiai ten tinkantis ir po penkiolikos metų.